Tais vakarais, kai danguje kildavo oranžinės spalvos mėnulis ir kuri nors moteris virtuvėje liedavo ašaras, Selė su Džiliana, sukabinusios mažuosius pirštelius, prisiekdavo, kad niekada nesileis užvaldomos aistrų.

Daugiau nei du šimtus metų Ovensų šeimos moterys būdavo kaltinamos dėl visko, kas tik miestelyje nutikdavo blogo. Ši dalia nuo mažens lydi ir našlaites seseris Džilianą su Sele – skirtingas kaip diena ir naktis. Vaikai mokykloje jas pravardžiuoja raganomis ir nieko čia keisto: mergaites niūriame name augina visuomet juodai vilkinčios tetos, į kurias miestelio moterys kreipiasi pagalbos, kai meilės reikalai rodosi beviltiški...

Užaugusios seserys pasuka skirtingais keliais – širdžių ėdikė Džiliana skuba pasprukti kuo toliau nuo gimtojo miestelio, o tvarkinguolė Selė ir toliau gyvena su tetomis, išteka ir susilaukia vaikų. Tačiau kartais likimas būna nulemtas iš anksto ir čia nepadės jokie burtai. Netekusi mylimo vyro, patyrusi, kad jos dukterų miestelyje lauks atstumtųjų likimas, Selė išsikrausto gyventi į Niujorko priemiestį – toliau nuo sodo rupūžių, juodų kačių ir magiškų užkerėjimų.