„Vilko valandoje“ (1968) pasakojama apie nevisavertiškumo komplekso kamuojamą dailininką Johaną. Jis su žmona Alma vasaromis gyvena nuošalioje saloje, bet ir čia jo neapleidžia siaubingi košmarai, jis regi keisčiausias būtybes, kurios užvaldo sudirgusią psichiką ir net paveikia jo žmoną. Pasak I. Bergmano, „vilko valanda – tai laikas tarp nakties pabaigos ir aušros. Tai metas, kai daugelis žmonių numiršta, miegas būna giliausias, o košmariški sapnai patys ryškiausi.“

„Riksmų ir kuždesių“ (1971) veiksmas vyksta XIX amžiaus pabaigoje, vaizduojama trijų seserų istorija – viena jų guli mirties patale. Atvažiavusios jos marinti, seserys prisimena savo vaikystę, pasakoja apie savo gyvenimą, kiekviena savaip nelaiminga ir nekenčianti viena kitos. Tik tarnaitė Ana, pati netekusi savo dukrelės, nuoširdžiai rūpinasi mirštančia Agnes, su meile ir atjauta ją globoja ir savaip mėgina sutaikyti seseris.

Kūriniuose „Tarytum veidrody“ (1961) ir – ypač ryškiai – „Komunijoje“ (1961) vaizduojamos I. Bergmano religinės abejonės. „Komunijoje“ dviejų provincijos bažnyčių pastorius Tomas, išgyvenantis dvasinę krizę, nesugeba padėti savo parapijiečiui, žvejui Peršonui. Šis nusižudo apniktas panikos, kad kinai netrukus turės branduolinį ginklą ir pradės karą.