1942 m. gestapas perdavė skubų pranešimą: „Ji – pavojingiausia iš visų Sąjungininkų šnipų. Turim ją rasti ir sunaikinti.“ Jų taikinys buvo Virginia Hall, užsispyrusi amerikietė, įsiprašiusi į Specialiųjų operacijų valdybą, kurią Winstonas Churchillis vadino „Nedžentelmeniško karo ministerija“. Ji – pirmoji Sąjungininkų agentė moteris, nusiųsta į nacių valdomą zoną. Niekas iš jos daug nesitikėjo – juk tiek agentų patyrė nesėkmę, – bet būtent ji, nepaisant protezuotos kojos, padėjo įžiebti Prancūzijos pasipriešinimo judėjimą ir visiškai pakeitė suvokimą, kas yra partizaninis karas.

Virginia Prancūzijoje sukūrė platų šnipų tinklą, priimdavo atskraidinamus ginklus bei sprogmenis ir tapo patikimiausiu pasipriešinimo judėjimo ramsčiu. Netgi tada, kai buvo demaskuota ir visur kabojo plakatai su jos nuotrauka, ji ignoravo įsakymus evakuotis. Galiausiai Virginiai teko sprukti. Bet ji grįžo. Nes tikėjo, kad turi išgelbėti dar daug gyvybių. Ir jai pavyko – Virginia sėkmingai vadovavo partizaniniam karui, padėjo Sąjungininkams išlaisvinti Prancūzijos teritoriją po D dienos.